Istorija prasidėjo Berlyne
Taksofonai
Taksofonai
Taksofonai
Pirmoji telefono būdelė naują telekomunikacijų istorijos puslapį atvėrė 1881 m. sausio 12 d. Potsdamo aikštėje, Berlyne. Norint pasinaudoti „Fernsprechkiosk“ pavadinta būdele, reikėjo įsigyti specialių popierinių bilietų („Telefonbillet“). Jie suteikė galimybę telefonu naudotis keletą minučių. Vėliau šį taksofoną pakeitė „maitinamas“ monetomis. Už pastarąjį išradimą žmonija turi būti dėkinga amerikiečių išradėjams Williamui Gray’ui ir George’ui A. Longui, kurie pirmąjį monetinį taksofoną įrengė 1889 m. Hartfordo banke, Konektikute. Šį įvykį šiandien primena toje vietoje įrengta memorialinė lenta.
Sukurti mokamą viešąjį telefoną W. Gray’ų įkvėpė asmeninė patirtis. Išradėjo žmonai sunkiai susirgus, jo viršininkas, kaimynas ar netoliese esančios gamyklos darbuotojas (skirtingose istorijos versijose įvardijamas vis kitas beširdis) nesutiko leisti pasinaudoti telefonu ir paskambinti gydytojui. Galiausiai W. Gray’ui pavyko rasti telefoną, kuriuo galėtų pasinaudoti, jo žmona pasveiko, tačiau nemaloni patirtis pametėjo mintį apie viešąjį telefoną.
Įsitvirtino žmonių kasdienybėje ir populiariojoje kultūroje
Lietuvoje pirmasis taksofonas įrengtas 1913 m. Vilniuje. Ketvirtajame dešimtmetyje ši ryšio priemonė ėmė plisti visoje šalyje – taksofonai buvo įrengiami centriniuose paštuose, stotyse, ligoninėse, valstybės įstaigose, gamyklose, gatvėse. Norint jais paskambinti, užteko vos poros monetų, todėl gyventojai jais aktyviai ir dažnai naudojosi.
Po Antrojo pasaulinio karo fiksuotoji telefonija toliau plėtėsi, intensyviai kurtas ir taksofonų tinklas. Sovietinės okupacijos metais vietiniai pokalbiai monetiniais taksofonais Lietuvoje kainavo dvi, o tarpmiestiniai skambučiai – 15 kapeikų.
Maždaug tuo metu JAV medinės taksofono būdelės pradėtos keisti naujoviškomis stiklinėmis. Kartu telefono būdelės ėmė įsitvirtinti ir populiariojoje kultūroje – pradėtos vaizduoti filmuose, komiksuose, animaciniuose filmuose. Turbūt žymiausia kino istorijoje telefono būdelės scena nufilmuota Alfredo Hitchcocko filme „Paukščiai“. Jame telefono būdelė filmo herojei tampa prieglobsčiu nuo siaubingos pamišusių paukščių atakos. Telefono būdele skubėdamas gelbėti pasaulio nuolat naudojasi ir „Supermeno“ komiksų bei filmų herojus Kentas Klarkas.
Už skambučius mokėti
norėjo ne visi
Pasaulyje ir Lietuvoje taksofonai ypač suklestėjo aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai tapo neatsiejama kasdienio gyvenimo dalimi. Tuo metu skambučiai vis dar buvo apmokestinami monetomis, tačiau išradingesni rado būdų skambinti nemokamai. Maža to, gerai pastuksenus į aparatą kai kuriems pavykdavo susirinkti ne tik savo, bet ir kitų anksčiau įmestas monetas.
Ne visi taksofonais sąžiningai naudojosi ir Vakarų Europoje bei Šiaurės Amerikoje. Čia septintajame dešimtmetyje išpopuliarėjo įsilaužėlių į taksofonų tinklus judėjimas, anglų kalbos žargonu vadintas phreaks vardu. Tokie įsilaužėliai prisijungę prie viešojo telefonijos tinklo sugebėdavo nemokamai paskambinti net ir į tolimiausius pasaulio kampelius. Beje, tarp phreak’ų buvo ir būsimieji „Apple“ įkūrėjai Steve’as Jobsas bei Steve’as Wozniakas.
Per keliolika metų – nuo aukso amžiaus iki gulbės giesmės
Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pasirodė pirmieji naujos kartos taksofonai su kortelėmis, tad norint paskambinti nebereikėjo kišenėje ieškoti monetų. Kiek vėliau Lietuvoje pasirodė ir pirmieji modernūs mėlyni taksofonai, apie kuriuose daugelis pirmiausiai turbūt ir pagalvojame, kai išgirstame žodį taksofonas. Skambinti jais buvo galima įsigijus magnetinę kortelę, kurią sudarė 25, 50, 100 arba 200 televienetų. Šie taksofonai leido naudotis tarpmiestinėmis ir tarptautinėmis paslaugomis, nemokamai paskambinti specialiųjų tarnybų telefonų numeriais, taip pat prašyti, kad už pokalbį sumokėtų pašnekovas, bei sulaukti įeinančio skambučio. Magnetinės kortelės naudotos ir rinkodarai – ant jų reklamuodavosi didžiausios Lietuvos įmonės.
XXI a. pradžioje taksofonų tinklo plėtra Lietuvoje pasiekė savo piką. Iš viso tuo mietu šalyje veikė apie 7,5 tūkst. taksofonų. Be to, pradėti diegti dar pažangesni „Pulsar“ taksofonai su lustinėmis kortelėmis.
Vis dėlto vis labiau įsigalintis mobilusis ryšys signalizavo neišvengiamą taksofonų eros pabaigą. Taksofonų ėmė mažėti. Tūkstantmečio pradžioje šalyje dar veikė apie 5,5 tūkst., po kelerių metų – jau tik 3 tūkst. taksofonų. Kai gyvenimas tapo neįsivaizduojamas be mobiliųjų telefonų, taksofonų poreikis smarkiai sumažėjo, o galiausiai ir visai išnyko. Ryšių reguliavimo tarnybos duomenimis, 2019 metais taksofonais naudojosi tik apie 1 proc. Lietuvos gyventojų. Savo netrumpą ir išties įdomią istoriją taksofonai Lietuvoje baigė 2022-ųjų birželio 20-ąją, kai Vilniaus autobusų stotyje buvo išjungtas paskutinis viešasis mokamas telefonas šalyje.
